[language-switcher]

    Nuo Savęs Nepasislėpsi

    Tikroji šviesa atėjo prabilt.
    Pažadint, pajudint, priversti pakilt.
    Pažvelgt į pasaulį kūrėjo žvilgsniu.
    Palytėti, užuosti tikruosius jausmus.
    Ar jauti pilnatvę gyvenime? Džiaugiesi, kas rytą išvydęs šviesos spindulius žaidžiančius tavo veide? Kvėpuoji laisvai ir mėgaujiesi gyvenimo teikiamomis galimybėmis? Nuostabus jausmas gyventi patiriant džiugesį ir buvimą šioje akimirkoje. Malonu šypsotis sau, nes žinai, jog gyveni savo paties sukurtame pasaulyje. Tavo kasdienybę puošia didesnių ar mažesnių praeitų pamokų apdovanojimai. Gyvenimo pamokos- tai ne tik iš išorės atėję įvykiai ar patirtys, bet ir dalykai, kurie kilę iš vidinio pasaulio ( jis yra neaprėpiamo dydžio). Mūsų vidinis pasaulis mums gali tapti didžiausia gyvenimo dovana, nes tai yra ir apie priėmimą savęs būtent tokio, koks esi. Galima bandyti, slėptis, ignoruojant emocijas, kylančias iš giliausių širdies gelmių. Taip pat galima bandyti gyventi pagal pateiktus šablonus. Tačiau tokie gyvenimo modeliai kokybės neatneš ir vieną dieną mūsų gyvenamas pasaulis gali tiesiog sugriūti. Taip atnešdamas sunkiai pakeliamą patirtį- pamoką. Linkiu nesislėpti nuo savęs, o sukaupus stiprybę, pažvelgti į savo vidines gelmes. Pradėti gyventi pilnavertį, meilės kupiną gyvenimą. Pažvelk į savo vidų ir pripažink bei pasveikink ten tūnančius šešėlius. Jei reikia priimk, išgyvenk ir paleisk. Visa tai yra tam, kad pajustum lengvumą gyvenime.
    Išaušo rytas, rodos, įprastas kaip ir visi. Už lango švietė saulė ir buvo laikas kilti. Tačiau kūnas neleido pajudėti. Jis liko sustingęs. Rodosi bandai judėti, tačiau supranti, kad nepavyks. Bandymas pakelti ranką ar pajudinti koją- viskas bergždžia. Išgirdau artimo žmogaus balsą. Jis skambėjo kaip už metalų sienos. Nejaugi dar ir girdėti negaliu? Kylanti baimė jau panašėjo į paniką. O kas toliau? Pabaiga atėjo? Taip kelios paros, dienas keičiančios naktys, o naktis vėl naujas rytojus. Dienos be jausmų, emocijų ir pojūčių. Likęs tik žinojimas, kad ir tai praeis. Tačiau kyla klausimas: ,,ką privalu išmokti, jog pabaiga šios būsenos kuo greičiau priartėtų?” Rodos nebėra jėgų kvėpuoti. Akys nenori atsimerkti. Tarsi esi čia, bet kartu yra matomas ir pilkas tunelis, kuris veda nežinia kur. Iš kažkur atskrieja klausimai: ,, ar priimsi save ir taip pradėsi gyventi? Ar tiesiog išeini dabar?” Aš noriu gyventi! Aš noriu jausti, matyti ir dalintis džiaugsmu! Sugrįžęs ritmiškas kvėpavimas leidžia pramerkti akis. Pajuda cementiniu buvęs kūnas. Ateina aiškus žinojimas, kad taip, kaip buvo nebebus. Aš renkuosi nebebėgti nuo savęs, o nerti gilyn, taip paleidžiant, kas nebetarnauja ir iškeliant visą, kas esu AŠ.

    Pasidalink su draugais

    Susiję Straipsniai

    Tikėjimo galia

    Dažnai proto kontrolė ir nubrėžtos vidinės ribos neleidžia prisiliesti prie širdies gelmių. Tai erdvė,

    DAUGIAU
    Rodyti Visus